Įkvėpėjai

mykolas-oginskis-71614122

Kunigaikštis Mykolas Oginskis (1849 – 1902)

Meno, švietimo mecenatas

Kunigaikštis Mykolas Oginskis, garsios Rietave rezidavusios Oginskių giminės palikuonis, yra tas didikas, prieš kurį tikrai verta ne tik kepurę nukelti, bet ir galvą nulenkti. Ir kuo gi jis toks nusipelnęs? Tikrai nusipelnęs, o nuopelnų tiek, kad ir ant jaučio odos netilptų. Vardijam: 1873-iaisiais, būdamas vos dvidešimt ketverių, įsigijo Plungės dvarą (ir visą miestelį), davęs valią išmonei ir piniginei, savo pirkinį jis pavertė rezidenciniu dvaro ansambliu, kuris ne tik tapo vienu įspūdingiausių architektūrinių kompleksų Lietuvoje, bet ir buvo žymus tuo, kas jame vyko. Ir kas gi čia vyko? Toli, oi, kaip toli sklido garsas apie šio dvaro kultūrines ir muzikines tradicijomis, apie čia gimusią nematytą-neregėtą pažangą mokslo, švietimo, ūkio, socialinėje srityse. Įsiklausykit: architektūra, kultūra, pažanga… Na, o žvelgiant iš nūdienos perspektyvos vienas įstabiausių dalykų – kad paties kunigaikščio įsteigtoje dvaro orkestro mokykloje trejus metus mokėsi pats Mikalojus Konstantinas Čiurlionis! Vėliau, M. Oginskiui įžvelgus didį talentą ir dosniai atvėrus piniginę, jaunojo genijaus keliai nusidriekė Vakarų pusėn – į mokslus Varšuvoje ir Leipcige.

https://www.zdm.lt/kunigaikstis-m-oginskis/

ronne-199x300

Baronas Mikalojus Antanas Rionė (1794–1877)

Meno, švietimo, mokslo mecenatas, filantropas

Suvokietiejusių prancūzų Rionė (vok. Rönne) giminę į Lietuvą atvedė vedybos: XVII amžiaus pabaigoje Karlas Ernstas Rionė nusižiūrėjo ir vedė Lietuvos bajoraitę Eleną Bilevičiūtę, kurios kraitis – Gaurai. Taip anksčiau vadinosi vietovė, kurioje kūrėsi Renavo dvaras ir ant kojų stojosi didikai Rionė, Žemaitijoje pradėję net septynių kartų giminės istoriją.
Kai dvaras perėjo į Mikalojaus Antano rankas, viskas tiesiog suklestėjo. Ypač – parkas. Nepatikėsit, ką Mikalojus Antanas jame augino! Ogi šilkmedžius! Kam? Tam, kad galėtų juose įkurdinti šilkverpių lervas ir lyg kokioje Kinijoje austi šilką. Ir tai jam pavyko – Renavo dvaras šilko nepirko – jį užsiaugindavo vietoje!
Baronas M. A. Rionė buvo ne tik veiklus, bet ir šviesuolis. Labai gerbė ir vertino mokslus, ypač tuos, kurie susiję su gamta ir menais. Žinių ir išminties sėmėsi Vilniaus universitete, kur apsigynė filosofijos magistro laipsnį, studijavo ir Tartu universitete. Šviesuolis baronas savo dvarą pavertė tikra kultūros Meka: čia ne kartą koncertavo kunigaikščių Oginskių orkestrai, lankėsi iškilūs to meto dailininkai, rašytojai, politikai. Mikalojus Antanas palaikė ryšius su visos Europos elitinės kultūros atstovais, priklausė masonams. Na, o  savo tyrimais jis talkino Vladimirui Gadonui – poetui, publicistui, istorikui, Lietuvos 1794-ųjų ir 1831 metų sukilimų veikėjui. O dar buvo garsus kaip filantropas – globojo našlę Viktoriją Narutavičienę ir du jos sūnus – Antaną ir Gabrielių, kurie išaugo į Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarą ir Lenkijos prezidentą. Tokiomis tat nuotaikomis gyveno Renavas!

https://renavodvaras.lt/istorija/

Jonas_Juozapas_Tiškevičius_-_Jan_Józef_Tyszkiewicz

Grafas Jonas Juozapas Tiškevičius (lenk. Jan Józef Tyszkiewicz) (1835 – 1891)

Verslininkas, žemvaldys, šviesuolis, mecenatas ir filantropas

Grafas Tiškevičius, nors mirė jaunas, vos 56-erių, spėjo daug nuveikti. Būtent jam turime dėkoti už tai, kad šiandien Palanga yra tokia, kokia yra – išskirtinis pramoginis kurortinis miestas su kurhauzu, vilomis ir žavinguoju tiltu į jūrą. XIX amžiuje visa Palanga buvo jo nuosavybė! O kur dar 26 dvarai su 437 tūkstančiais hektarų žemės! Taigi buvo įtakingas ir turtingas (o dar sakoma, kad ir išvaizdus!). Ir ne tik žemėmis, bet ir gausia net 12 vaikų šeima, o svarbiausia, kad visusjuosleido į mokslus. Buvo neišpasakytai verslus:kūrė gamyklas – turėjo garinį malūną, vinių ir vielos fabriką, ketaus liejyklą, plytinę ir t. t.Be to, diegė naujoves: atidarė telegrafą, įsigijo gramofoną, radijo aparatą, turėjo telefono ryšį, įsteigė elektrinę ir net… buvo nusižiūrėjęs automobilį! Bet dėl jo persigalvojo, nes motorinis vežimas skleidėtriukšmą ir labai kratė.

O jau tas proto aštrumas, tas mokėjimas būti pažangiu, numatyti ėjimus į priekį, strateguoti ateitį!Mąstė plačiai: tarkim, apie žemės vertę – jei tuščioje žemėje pasodinsi mišką, ji taps vertingesnė, ir norspats to miško gal ir nepamatysi, jo verte galės naudotis vaikai… Tiesa, vaikai taip pat ėjo tėvo pėdomis, o vienas iš sūnų – Feliksas – Palangoje pastatė dabartiniusTiškevičių rūmus.

 

Argi ne romano vertas gyvenimas!

stefanija-ladigiene-asmenine-nuotr

Lietuvos visuomenės veikėja Stefanija Ladigienė (1901 – 1967)

Pedagogė, publicistė, tremtinė, šviesuolė

Festivalyje jai skirtas vienas vakaras, viena programa. Tai buvo kultūros, didelio žmogiškumo ir dvasingumo moteris, pasirinkusi instrumentus – kultūrą ir savo gyvenimą, kad padėtų artimui, kuriam labiausiai reikia pagalbos, visuomenei ir aukštų dvasinių vertybių labui.

Tauri Stefanijos gyvenimo istorija liudija: dvasingumas žmogų pakylėja virš materialiojo pasaulio. Jaunystėje, gyvendama Petrapilyje, Stefanija buvo tiesiog panirusi į veiklas: lankė Kazimiero Būgos lietuvių kalbos kursus, domėjosi socialiniais mokslais ir pedagogika, lankė Tambovo „Žiburio“ gimnaziją, išmoko lenkų, vokiečių, prancūzų, rusų kalbas, mokėsi muzikos, vaidybos, plastikos. Vėliau ji dirbo laikraščio „Lietuva“ korespondente, redagavo „Moters“ žurnalą, vakarais bėgdavo padėti kalbininkui Jonui Jablonskiui, rašiusiam „Lietuvių kalbos gramatiką“,  tobulino prancūzų kalbą.

Vyrui Kaziui, nepriklausomybės kovų karvedžiui, išėjus į atsargą, Stefanija su šeima daugiau nei dešimtmetį buvo įsikūrę Gulbinėnų dvare, stengėsi perimti ir puoselėti sukauptą kultūrinės patirties paveldą ir vertybes.

Antrojo pasaulinio karo metais, nepaisydama rizikos, ji savo namuose Vilniuje slėpė iš Kauno geto pabėgusią žydaitę Ireną Veisaitę, taip išgelbėdama ją nuo mirties. S. Ladigienės namuose slapstydavosi arkivyskupas Mečislovas Reinys, kunigas Alfonsas Lipniūnas, dirigentas ir kompozitorius Konradas Kaveckas, poetai Bernardas Brazdžionis, Faustas Kirša, iš Štuthofo koncentracijos stovyklos grįžęs Balys Sruoga, yra apsilankiusi žvalgė Marcelė Kubiliūtė. Stefanija rankų nenuleido net tada, kai sovietų okupantai ją suėmė ir dešimčiai metų ištrėmė į Rusijos lagerius: kalėdama su kitomis lietuvėmis, partizanėmis ir partizanų ryšininkėmis, ji jas guodė, ramino, žiauriai sumuštoms plovė žaizdas, rūpinosi jomis, dalijosi žiniomis, sukauptais dvasios turtais… Žurnalistė Liudvika Vildžiūnaitė-Pociūnienė taikliai rašė: „Atidavė viską, ką turėjo – savo širdį, gražiausius jausmus, savo laiką, galimas žvaigždėtas valandas prie rašomojo stalo. Sau nieko nepaliko.“

Pačias jautriausias stygas užgaunanti istorija… Ar ne? Ir ji bus įpinta į festivalio renginių pynę.

„Prieš pradėdama dirbti su koncerto medžiaga, susipažįstu su atlikėjais iš arčiau. Man svarbu, kad žmogus būtų savo srities profesionalas, bet dar svarbiau, kad jis būtų geras žmogus, gyvenantis visavertį gyvenimą ne vien dėl savęs. Su menininkais kiekvienam koncertui tampame komanda, todėl turiu jausti, kad žmogus nori būti
komandos dalimi”

 

– prodiuserė Vigailė Karpavičiūtė