Įkvėpėjai

mykolas-oginskis-71614122

Kunigaikštis Mykolas Oginskis (1849 – 1902)

Meno, švietimo mecenatas

Kunigaikštis, paskutinysis garsios Oginskių giminės palikuonis, kilęs iš
Rietavo dvaro Žemaitijoje. Būdamas dvidešimt ketverių metų, įsigijo
Plungės dvaro valdą su dvaru ir miesteliu. 1873–1886 m. Plungės
miestelio pakraštyje įkūrė naują rezidencinį dvaro ansamblį, tapusį vienu
įspūdingiausių architektūrinių kompleksų Lietuvoje, garsėjusį kultūrinėmis,
muzikinėmis tradicijomis, mokslo, ūkio, švietimo ir socialinėmis naujovėmis.
Kunigaikščio įsteigtoje dvaro orkestro mokykloje 1889–1992 m. mokėsi ir
fleita grojo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Vėliau M. M. Oginskis rėmė jo
studijas Varšuvoje.

https://www.zdm.lt/kunigaikstis-m-oginskis/

ronne-199x300

Baronas Mikalojus Antanas Rionė (1794–1877)

Meno, švietimo, mokslo mecenatas, filantropas

Renavo istorija matuojama šimtmečiais. Ankstesnis Renavo vardas buvo Gaurė arba Gaurai.  Suvokietiejusių prancūzų Rionė (vok. Rönne) giminė į Lietuvą atvyksta dėl vedybų; XVII a.pabaigoje Karlas Ernstas Rionė veda Lietuvos bajoraitę Eleną Bilevičiūtę ir kaip kraičio dalį gauna Gaurus. Taip šioje vietovėje prasideda net septynių Rionė kartų giminės istorija.

Dvarą paveldėjus Antanui, šis suklesti. Veiklus vyras daug dėmesio skyrė parko puoselėjimui, augino net šilkmedžius šilkverpių vikšrams auginti ir audė šilką. Baronas Antanas Rionė buvo šviesuolis  – Vilniaus universitete apsigynęs filosofijos magistro laipsnį, studijavo Tartu universitete, labai vertino mokslą, ypač gamtos, ir meną. Barono dėka dvare vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas – čia ne kartą koncertavo kunigaikščių Oginskių orkestrai, lankėsi iškilūs to meto žmonės: dailininkai, rašytojai, politikai. Jis palaikė ryšius su visos Europos elitinės kultūros atstovais, priklausė masonams, savo tyrimais talkino Vladimirui Gadonui, poetui, publicistui, istorikui, Lietuvos 1794 m. ir 1831 m. sukilimų veikėjui.

Baronas pasižymėjo filantropizmu: jis globojo našlę Viktoriją Narutavičienę ir du jos sūnus.

https://renavodvaras.lt/istorija/

Jonas_Juozapas_Tiškevičius_-_Jan_Józef_Tyszkiewicz

Grafas Jonas Juozapas Tiškevičius (lenk. Jan Józef Tyszkiewicz).

(1835 – 1891)

Verslininkas, žemvaldys, šviesuolis, mecenatas ir filantropas

Mirė jaunas, vos 56 metų, turėdamas 27 dvarus su 437 tūkst. hektarų žemės. Buvo įsigijęs visą Palangą, pastatė Palangos tiltą, sukūrė Palangą kaip kurortą. Per 56 metus spėjo labai daug – turėjo didelę šeimą, visus vaikus leido į mokslus, buvo labai verslus – įkūrė daug gamyklų, įdiegė naujovių – pirmąją elektrinę Lietuvoje, buvo labai smalsus ir mąstė plačiai, tarkim, sakė, kad tuščioje žemėje pasodinus mišką, žemė taps vertingesnė, ir nors miško jis pats gal ir nepamatys, jo verte galės naudotis jo vaikai. Dabartinius Palangos rūmus pastatė jo sūnus Feliksas Vincentas.

stefanija-ladigiene-asmenine-nuotr

Lietuvos visuomenės veikėja Stefanija Ladigienė (1901 – 1967)

Pedagogė, publicistė, tremtinė

Festivalyje jai skirtas vienas vakaras, viena programa. Tai buvo kultūros, didelio žmogiškumo ir dvasingumo moteris, pasirinkusi instrumentus – kultūrą ir savo gyvenimą, kad padėtų artimui, kuriam labiausiai reikia pagalbos, visuomenei ir aukštų dvasinių vertybių labui.

Petrapilyje Stefanija lankė Kazimiero Būgos lietuvių kalbos kursus, domėjosi socialiniais mokslais ir pedagogika, lankė Tambovo „Žiburio“ gimnaziją. Išmoko lenkų, vokiečių, prancūzų, rusų kalbas, mokėsi muzikos, vaidybos, plastikos. Stefanija pradėjo dirbti laikraščio “Lietuva” korespondente, redagavo pirmuosius “Moters” numerius, vakarais bėgdavo padėti kalbininkui Jonui Jablonskiui, kai jis rašė „Lietuvių kalbos gramatiką“, gilino ir tobulino prancūzų kalbos įgūdžius.

Gulbinėnų dvare dėstė, daug laiko skyrė kaimo gyventojų ugdymui ir kalbų mokymuisi; be jau įvaldytų kalbų, ji taip pat išmoko anglų, latvių, čekų ir lotynų kalbas. Skaitė paskaitas kaimo moterims, rengė jaunimo saviveiklinius kolektyvus, rašė straipsnius į spaudą apie mergaičių saviauklą ir įvairia tematika naudinga moterims.

Prasidėjus sovietinei okupacijai, Stefanija Ladigienė buvo suimta, nuteista 10 metų kalėti. Rusijos lageriuose kalėjo vienoje kameroje su kitomis lietuvaitėmis, Lietuvos partizanėmis ir partizanų ryšininkėmis, ji jas guodė, ramino, žiauriai sumuštoms plovė žaizdas, rūpinosi jomis, dalijosi žiniomis, savo sukauptais dvasios turtais, buvo joms motina, patarėja ir užtarėja – buvo naudinga.

Grįžusi į Lietuvą, apsigyveno dukters Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės šeimoje ir stengėsi palengvinti jaunųjų gyvenimą. Buvusi „Lietuvos aido“ redaktorė Liudvika Vildžiūnaitė-Pociūnienė rašo: „Atidavė viską, ką turėjo – savo širdį, gražiausius jausmus, savo laiką, galimas žvaigždėtas valandas prie rašomojo stalo. Sau nieko nepaliko.“

„Prieš pradėdama dirbti su koncerto medžiaga, susipažįstu su atlikėjais iš arčiau. Man svarbu, kad žmogus būtų savo srities profesionalas, bet dar svarbiau, kad jis būtų geras žmogus, gyvenantis visavertį gyvenimą ne vien dėl savęs. Su menininkais kiekvienam koncertui tampame komanda, todėl turiu jausti, kad žmogus nori būti
komandos dalimi”

 

– prodiuserė Vigailė Karpavičiūtė