Festivalis

I-asis Žemaitijos dvarų muzikos festivalis. Dievui ir žmonėms

 

FESTIVALIS – PO DIDINGŲJŲ DVARŲ SKLIAUTAIS

Jei prašytumėt poros žodžių apie festivalį, tuomet tai – duoklė Žemaitijai! O jei truputėlį išsamiau? Jei išsamiau, tuomet tai duoklė šiam kraštui ir jo dvarams, kuriuose šimtus metų į vieną sodrią akvarelę liejosi iškilių asmenybių gyvenimai, didinga aristokratiškoji kultūra ir giliai šaknis įleidusios valstietiškos tradicijos.

Sakysit: kokios ten asmenybės, kokia ten kultūra, kai kraštas – taip ilgai nepasidavęs krikščionybei ir taip toli nuo Vienos, Varšuvos ir net Vilniaus? Klystat! Atstumas gal ir nemenkas, bet išsilavinimu, dvasingumu ir vertybėmis Žemaitijos dvarai Vakarams nenusileido: ši kultūriškai derlinga žemė gimdė, augino ir ugdė išskirtinius vyrus ir moteris, talentingus kūrėjus, nacionalinio ir tarptautinio meno skleidėjus, nevengusius darbo ir įsipareigojimų, nestokojusius tikėjimo kultūra bei menu ir dar – degusius aistra kūrybai.
Skeptikas suabejos: na na, kas jau tie didingieji ir kultūringieji, kurioje Žemaitijos troboje jie gyveno? Atsakome: asmenybių, pirkusių čia dvarus, stačiusių juose puikiausius rūmus ir puoselėjusių juose tokią kultūrą, kuri nė per nago juodymą nenusileido Vakarams, šiame krašte tikrai netrūko! Vienas jų – Plungės dvaro savininkas Mykolas Oginskis, kitas – Renavo dvarą valdęs baronas Mikalojus Antanas Rionė, trečiasis – Palangos ir dar 26 dvarus turėjęs grafas Jonas Juozapas Tiškevičius… Visi jie ne tik žemes valdė, ne tik grūdą, bet ir kultūros sėklą į jas sėjo. Sėklą, kurios duoti vaisiai net per šimtmečius savo saldumo neprarado – ir dabar, vos pasiilgę to kultūros skonio, vis traukiame į Plungės, Renavo, Palangos dvarus, į jų rūmus ir parkus, kur ir sienos, ir šimtamečiai medžiai ta – anų laikų – dvasia persmelkti.
Pasakykit, kokio saldumo turi būti tas nektaras, kuris iki šiol mus, šiuolaikinius žmones, lyg bites į senuosius dvarus vilioja? Peno mintims ir sielai juose tikrai netrūksta: vieną traukia galimybė bent jau akimis pažinti anų amžių architektūrą, kitą – noras prisiliesti prie dvariškos kultūros, trečią – atgaivinti istorinę atmintį, įsivaizduojant skambančius polonezus, šokamus menuetus, skrybėlėtas damas ir joms asistuojančius džentelmenus. Mums, įspraustiems į kur kas paprastesnį ir skubėjimo užgožtą gyvenimą, dvaras kelia ypatingai šviesias asociacijas: ponios ir ponai gyvena dvasiniame komforte, gamtos ir kultūros dermėje, lėto bendravimo gausoje… O kad mus, susvetimėjusios visuomenės narius, kas nors bent trumpam įkeltų į tuos laikus, elegantiškai aprengtų ir manieringai pasodintų ant suolelio parko medžių pavėsyje… Kur galėtume iki soties mėgautis meditacija, kur niekur nereikėtų skubėti. Tikrai! Būtent tokios dvasinės atgaivos ilgesys ir yra tas magnetas, kuris mus traukia į dvarus. Į ten, kur laikas ne bėga, o slenka, kur buvimas, mąstymas, bendravimas net klampus nuo… ramumo.
Pasinerti į ją – dvarišką dvasią – kvies ir šis festivalis, kurio koncertai vyks trijuose Vakarų Lietuvos dvaruose: Oginskių rūmuose Plungėje, Renavo dvaro sodyboje ir Tiškevičių rūmuose Palangoje. Tad šįkart nektaras saldus dvigubai – su galimybe dvaro aplinkoje pabūti ir įstabią muziką į save įsileisti… Jau jaučiat jo skonį?

Tiek pasirenkant artistus, tiek festivalio spektaklius, idėja buvo sekti paskui pėdsaką, paliktą tų iškilių vizionierių vyrų ir moterų iš praeities. Festivalio kviestiniai menininkai yra ir lietuviai, ir iš kitų šalių, koncertuojantys įvairiose pasaulio vietose.

Programose bus atliekami Lietuvos autorių ir kitų šalių, tarp jų Prancūzijos, Italijos, Argentinos, JAV ir kitų tautų, kūriniai. Šis platus pasirinkimas pateisinamas tiek mentalitetu, tiek praeities vyrų ir moterų (festivalio įkvėpėjų) interesais ir kultūra; jie buvo kosmopolitai, tarptautinio mąstymo ir neturintys laiko ribų.

Kartu su bendraminčiais einame iš tylos į muziką, iš chaoso į muziką, iš neišmanymo į muziką.

MECENATO PRIVILEGIJOS, VERTĖ MECENATAMS

Suprantame, kad kiekviena investicija turi duoti grąžą, uždirbti. Mecenatams siūlome šias paslaugas ir privilegijas:

  • savo kompanijų komunikaciją, išnaudojant festivalio komunikaciją ir reklamą
  • kuriant sveikesnę bendruomenę
  • ateities kartoms
  • dalyvaujant kuriant programas ir pasirodymus, siūlant artistus ir kūrinius, kuriuos norėtų išgirsti

 

*Mecenatas kilęs š asmens vardo Gaio Cilnio Mecenate, jis buvo garsus Romos kultūros rėmėjas, miręs 8 m. pr. m. e. Tarp jo globojamų menininkų buvo žymūs to laikotarpio rašytojai Virgilio ir Orazio. Jo vardas tapo bendriniu ir žymi asmenį ar kompaniją, materialiai remiančią kokią nors kultūrinę, meninę veiklą ar sritį. Nuo rėmėjo ar labdaros teikėjo mecenatas paprastai skiriasi tuo, kad finansuoja ne socialines ar biologines reikmes, bet meną ir kultūrą.